Sūpuoklės

Sūpuoklės dažnai apauga bijūnais ir vilioja drugelius. Tau besisupant vienas jų gali įskristi į burną ir nutūpti tavo širdies labirintuose.

O jei užklystų musė, vyk ją kuo toliau – užplak lelijos žiedu iš senelės kiemo, užkalbėk burtais iš jos knygos, aptaškyk vandeniu iš jos šulinio.

Ant sūpynių kartais nutūps ir pelėda. Nenuvyk jos, apkabink. Ir ji nuskraidins tave per naktį. Ji liūdna, tačiau pažįsta žvaigždėlapius.

Atsisėdęs meškinas gali nusverti sūpynes. Todėl visad pamąstyk, ar verta jį priimti. Jei nutūps žvirblis, lengvumas apims sūpuokles. Todėl neviliok meškino, geriau žvirbliui ištiesk ranką.

Jei šalia prisės lapė, mandagiai pasisveikink, bet netikėk jos uodega ir apžavais. Pelė visad tau išvirs kavos nelaimėje. Jos uodega visuomet tikra.

O jei užtūps lakštingala, klausykis jos dainos. Nieko nedaryk, tik klausykis. Kartais taip nutinka tik kartą gyvenime.

Jei prisės barsukas, gali ir užsnūsti. Tad verčiau mandagiai jį išprašyk – joks sapnas nepakeis supimosi sūpuoklėse.

Kartais tave sulis lietus. Neverta užsidaryti namelyje ir laukti giedros. Tik visas sulijęs pajusi, kaip gera po tuputį išdžiūti saulės spinduliukuose, maloniai jiems kutenant padus.

Jei užeis vėtra, ji stengsis tave nupūsti. Todėl būk tvirtai įsikibęs. Tuomet ji bandys bent suvelti tavo plaukus. Visad būk susipynęs kasą. O jei nupūstų skrybėlę – neverk. Gal ji pravers tam, kuris ją rado. Pavyzdžiui, poetui.

Sūpuoklės taip pat gali apaugti gvazdikais, mėtom ar raganėm. Visaip gyvenime nutinka. Ir tai labai gerai. Visi žiedai skirtingi, bet šventesni nei tie, ant Indijos karvės ragų.

Vieną dieną tave, be abejonės, užsnigs. Su visais gvazdikais, mėtom ir raganėm. Kai sniegas nutirps, tavęs nebebus, bet žiedai liks. Ir juose vėl tūps drugeliai.